PALEISTI, TAI KAS SENA - ATSINAUJINTI

Mane įkvepia artėjantis pavasaris. Peržiūrėkime ir išsikuopkime savo vidų. Kad galėtume būti laisvesni ir laimingesni, šviežesni. :) 
Nuo šiol tris savaites kasdien aš dalinsiuosi psichoemocinės higienos pratimais, kuriuos esu išbandžiusi ir pati. Juos galime atlikti kasdienoje. Tai yra pasimatymo su savimi akimirkos dienos eigoje, kad galėtume sustoti ir įsiklausyti į save, skirti sau dėmesio, supratimo, įsiklausymo ir meilės. Tikiu, kad tai veda į vidinę švarą, atsinaujinimą ir darną. Tokiais mažais žingsneliais galime sėti mėgstamų gėlių sėklas savo „vidiniame sode“ ir savo dėmesiu maitinti jas, o piktžolės, tuo tarpu negavusios rūpesčio, po truputį neteks savo galios.
------------------------------------------------------
Dirbdama su žmonėmis pastebiu, kokias destruktyvias mintis savo galvoje mes maitiname. Tai mūsų pasaulėžiūra apie save ir aplinkinį pasaulį. Tai yra mūsų vidinė realybė, kurioje gyvename. Neretai mintys mūsų galvoje skatina jaustis prislėgtais, nevykėliais, nevertais, nesėkmingais tiesiog tikrai nelaimingais. 
Automatiškai galvoje sukasi tokios frazės, kaip „aš turiu nusipelnyti savo vertės dėl to negaliu sustoti ir pailsėti, atsipalaiduoti“, „aš esu nevykėlis, dėl to, net nesistengiu nieko pakeisti“, „kiti kalti dėl to, koks esu“. Šios mintys dažnai buvo „pasėtos“ dar vaikystėje, paauglystėje – dėl to taip giliai įsirėžė ir atrodo, tokios tikros ir galingos. 
Mūsų galvoje karaliauja balsai, – tėvų, mokytojų, artimųjų, vaikystėje mums reikšmingų žmonių – kurie mus varžo, nes neatitinka mūsų vidinė tiesos, mūsų tikrųjų norų, troškimų, poreikių. Išmokome nejausti, tai kas „nepriimtina“ aplinkiniams, nekalbėti, to kam nėra pritariama, neprieštarauti, būti „patogiais“ ir visa to pasekmė yra labai skaudi. Mes atitolome nuo savęs, nuneigę savo jausmus, mes „pametėme“ save ir po to suaugusiame amžiuje „ieškome savęs“. Nesuprantame, kas esame, ko norime, nepasitikime savimi, nepažįstame savo ribų ir nemokame jų nubrėžti, nemokame išgirsti savo poreikius ir nejaučiame turintys teisę juos patenkinti. Tada taip atsiskyrę nuo savo esmės, mes atsiskiriame nuo kitų. Kaip šventajame rašte parašyta „Kaip viduje, taip išorėje“. Sergame depresija, išgyvename nerimą, panikos atakas, priklausomybes, valgymo sutrikimus ir t.t. 
Tikiu, kad jeigu šiandien jaučiamės silpni, suvaržyti, nesaugūs, kažkada praeityje, mes atidavėme savo galią, laisvę kitiems. Manau, kad tuo metu elgėmės geriausiai, kaip tik galėjome, kad išgyventume situacijas, kuriose buvome. Tačiau, šiandien, kai suaugome, mes turime atsakomybę rinktis, kaip tvarkysime savo „minčių sodą“. Taip, kartais tai labai sunku, bet didingi medžiai neužauga per vieną dieną. Tam reikia kasdienio rūpesčio, laistymo, šilumos ir saulės. 
Šiandien, tam tikri mūsų mąstymo, elgesio įpročiai yra tokie stiprūs tik dėl to, kad daug metų jie buvo puoselėjami. Tad jeigu norime pokyčio, tam prireiks kantrybės. Sakyčiau kantrybės ir atjautos sau. Iš esmės aš manau šis kelias veda į tikrą meilę sau.
​🧡