Visą laiką su juo pykstamės

Klausimas:
Esu perfekcionistė, bet ne visada. Gyvenimas priveda prie tokios būsenos, kokią jaučiu dabar. Vyras retai būna Lietuvoje, bet, kai būna, visą tą trumpą laiką pykstamės.
Kol vyro nėra, visus darbus dirbu viena. Jaučiu nuolatinį nuovargį ir didelę naštą, atsakomybės jausmą už visus. Visi laukiame, tvarkomės, kad grįžus nekiltų pykčių, matytų kaip laukiame. Jam grįžus, nesulaukiu jokių pagyrų ir užuojautos, pagalbos, apie kurią nuolat svajoju. Mano visos dienos suplanuotos, kad viską suspėti. Jam grįžus visi planai sujaukiami. Jis neplanuoja laiko, darbai sustoja ir vėl lieka viskas man. Mane žlugdo jo nuolatinis išjuokimas mano darbų, kabinėjimasis dėl kiekvienos smulkmenos ar netinkamai atlikto darbo (visada suranda prie ko prisikabinti). Draugams giriasi kiek daug jis padaro ir juokiasi iš manęs. Pasakoja, kad daugiau niekada nesiženytų ir tai sako sūnui. Mane tai labai skaudina. Daug apie tai kalbu, jis to negirdi ir terorizuoja visus šeimos narius. Kai jis grįžta, vaikai laksto pakampiais, kad neužkliūti, aš stengiuosi visus taikyti, bet ne visada pavyksta. Vaikai verkia, aš irgi ir jaučiame nuolatinę įtampą dėl visko.
Esu irgi dirbanti ir pati save išlaikau, ir vaikus. Skirtis nenoriu, naujo gyvenimo pradėti ir dar daugiau stresuoti dėl skyrybų nenoriu. Visa buitis sutvarkyta, gyvenime finansiškai nieko netrūksta, noriu tik ramybės ir gražaus gyvenimo be streso. Ką patartumėte?
Labai reikia pagalbos 
Iš anksto dėkoju
Ramunė (vardas pakeistas)


Komentuoja Psichologė Inga DirsytėSveiki, Ramune,
Perskaičius Jūsų laišką liko įspūdis, kad išgyvenate nuovargį dėl esamų santykių šeimoje ir atsakomybių gausos. Rašote, kad, kai vyras yra užsienyje, visus darbus dirbate viena, kaip suprantu, turite darbą, rūpinatės vaikais bei namais. Tuo tarpu, kai vyras grįžta iš užsienio, sakote, kad nesulaukiate pagalbos, apie kurią svajojote, o prie viso to dar prisideda pykčiai ir įtampa namuose, kurią jaučiate Jūs ir vaikai. Galiu įsivaizduoti, kad vienai rūpintis viskuo yra nelengva, tad visiškai suprantu, kad tokiomis aplinkybėmis jaučiate nuolatinį nuovargį. Besitęsiantis nuovargis gali vesti į išsekimą ir “perdegimą”. Svarbu, kad laiku pasirūpintumėte savimi.
Iš to ką parašėte savo laiške, panašu, kad Jūsų santykiai su vyru yra šalti ir kartais netgi žeidžiantys bei nepagarbūs “pasakoja, kad daugiau niekada nesiženytų”, “nuolatinis išjuokimas mano darbų”, “draugams giriasi kiek daug jis padaro ir juokiasi iš manęs”. Iš esmės tai yra psichologinis smurtas, kuris yra naudojamas prieš Jus. Rašote, kad toks vyro elgesys Jus skaudina ir žlugdo. Galiu įsivaizduoti, kad būti tokioje aplinkoje yra emociškai nesaugu, jaučiama įtampa ir stresas Jus daro nelaimingą, o prie viso to vaikai irgi priversti būti stresinėje aplinkoje, iš kurios tiesiogiai negali pasitraukti. Iš to ką rašote suprantu, kad Jums netinka toks vyro elgesys, Jūsų jausmai Jums byloja, kad pažeidžiamos Jūsų savigarbos ribos ir panašu, kad likti tokioje situacijoje Jums yra emociškai bei psichologiškai žalinga, tai neaugina, o priešingai – skurdina asmenybę. Man skaitant laišką, kyla ribų nustatymo tema. Kokiu būdu Jūs galite žmogui nustatyti ribas, kaip Jūs norėtumėte, kad su Jumis būtų elgiamasi. Ar jūs jaučiatės tvirtai nustatydama ribas? Jūs rašote, kad “Daug apie tai kalbu, jis to negirdi”. Man kyla klausimas ar Jūs viduje jaučiatės tvirtai vyrui kalbėdama apie savo sunkumus, kuriuos patiriate, ar pati savo vidinėje tikrovėje palaikote bei priimate savo jausmus ir išgyvenimus besąlygiškai. Kartais galime stebėti, kaip aplinkiniai žmonės mums atspindi mūsų vidinį santykį su savimi. Jeigu negerbiame savo jausmų, poreikių, gali būti, kad ir kiti žmonės mūsų negerbs. Kartais dalinamės savo patyrimais su artimuoju, bet tuo pačiu jaučiam baimę, gėdą, kaltę ar kitus jausmus, kurie byloja, kad mes ne iki galo priimam ir gerbiam savo išgyvenimus, kad ir kokie jie būtų. Tada dažnai pasąmoninga siekiame pritarimo, patvirtinimo iš kito žmogaus, kad su mumis „viskas tvarkoje“. Tai veda į priklausomybę nuo artimojo. Jūs turite teisę jausti tai, ką jaučiate ir norėti to, ko norite bei tinkamais būdais tai išreikšti. Tada Jūsų vyras renkasi, kaip reaguoti. Jeigu jis nusprendžia nespręsti problemų, kylančių Jūsų santykyje, Jūs atsakomybė yra ieškoti kitų būdų, kaip keisti tokias gyvenimo aplinkybes, kurios Jus daro nelaimingą.
Įsivaizduokime, kad santykiai kaip šokis. Tai, kad Jūsų su vyru santykiai tapo tokie, kokie yra šiandien, yra Jūsų abiejų indėlis. Tai reiškia, kad Jūsų vyro reakcijas ir elgesį Jūs palaikote savo kažkokiu elgesiu ir reakcijomis, taigi, atitinkamai Jūs keisdama savo “žingsnelius” darysite įtaką savo vyro elgesiui. Jūsų “žingsneliai” turėtų būti nukreipti savo vidinės darnos puoselėjimo link, o ne tiesiogiai siekiant pakeisti vyro elgesį. Iš to ką Jūs rašote suprantu, kad Jums sunku būti tokioje emocinėje aplinkoje ir tai kaip Jūs jaučiatės yra Jūsų vidinė tiesa, Jūsų jausmai yra svarbūs, Jūsų emociniai poreikiai yra svarbūs ir jie turi būti patenkinti santykyje su kitu žmogumi bei santykyje su pačia savimi. Jūs jaučiatės pervargus, įsitempus, nes kažkur praradote balansą, kažkur nuneigiate savo poreikius ir kažkur neklausote savo vidinio balso, kai turite pasakyti “stop”, atsikvėpti, atsitraukti, susivokti, neskubėti ir pirmiausia leisti sau giliai pakvėpuoti. Tada truputį atsitraukus galima susivokti, kur aš esu dabar ir kur visa tai nuves, jeigu nieko nekeisiu. Norisi kelti tokius klausimus: Kaip išorėje bei santykiuose su kitais atsispindėtų mano didėjanti pagarba sau? Ar jaučiu savo vertę? Kokie yra mano poreikiai ir kaip galiu juos atliepti? Kaip galėčiau savimi pasirūpinti? Ko man dabar trūksta ir ką galiu padaryti, kad tai gaučiau? Kaip aš galiu susikurti daugiau ramybės kasdienybėje, šiandien?
Savo laiške pirmu sakiniu save apibūdinate kaip perfekcioniste. Toliau laiške rašote, kad vyras “visada suranda prie ko prisikabinti”. Ar gali būti, kad ir Jūs galvoje save nuolatos kritikuojate ir siekiate padaryti viską “tobulai”? Jeigu atsakymas “Taip” tada pasiūlymas būtų vietoj siekio padaryti “tobulai”, daryti darbus “pakankamai gerai”. Pabandyti į save žvelgti švelniau, atlaidžiau ir su atjauta. Jūsų asmeninė vertė nepriklauso nuo padarytų darbų kiekio, nes Jūs esate vertinga besąlygiškai tiesiog dėl to, kad esate. Gal galima ne darbo rezultatą, o vidinę ramybę, kurios Jūs siekiate, laikyti prioritetu. Mažesnių reikalavimų ir standartų sau kėlimas prisidėtų prie vidinės, o vėliau ir išorinės ramybės puoselėjimo.
Taip pat svarbu, kad atrastumėte laiko savo poilsiui ir pasirūpinimui savo fizine bei psichologine gerove. Geriausia būtų, kad susiplanuotumėte laiką, kuris yra skirtas kažkam kas Jus atgaivina: susitikimai su draugais, teatras, laikas gamtoje, masažo sesija, meditacija ir t.t., ir pasistengtumėte to plano laikytis.
Kalbant apie Jūsų lūkesčius rašote, kad “noriu tik ramybės ir gražaus gyvenimo be streso”. Skyrybas, kaip išeitį atmetate “skirtis nenoriu, naujo gyvenimo pradėti ir dar daugiau stresuoti dėl skyrybų nenoriu”. Jūs manote, kad skyrybos Jums atneštų dar daugiau streso negu patiriate dabar. Laiške rašėte, kad “esu dirbanti, pati save išlaikau ir vaikus”. Iš Jūsų išgyvenimų aprašymo suprantu, kad emocinės paramos, palaikymo ir gilaus ryšio savo santykyje su vyru neturite. Tad kyla klausimas, kas Jus laiko likti šeimoje? Dažnai kai pasiliekame tokiose situacijose, kuriose mums sunku, mes patiriame antrinę naudą. Gali būti, kad ir Jūsų šeimyninėje situacijoje Jūs prie visų sunkumų, kuriuos išgyvenate, gaunate ir kažkokią naudą, tam tikrų poreikių patenkinimą. Tai svarbu atsakyti, nes galite atrasti vidinių resursų, į kuriuos galite remtis. Arba priešingai – suprasti, kad santykyje likti Jus laiko įvairios baimės, į kurių pagrįstumą irgi galima gilintis ir smalsiai patyrinėti jų prigimtį.
Bet kokiu atveju Jūsų pasirinkimas likti šeimoje leidžia man daryti prielaidą, kad Jūs esate pasiryžusi kažką keisti ir kurti, kad būtų Jums gera ir ramu gyventi. Tai gali būti puiki erdvė asmeniniam bei tarpasmeniniam augimui. Tačiau svarbu pastebėti, kad yra dalykai, kuriuos Jūs galite padaryti ir kuriuos turi padaryti Jūsų vyras, kad Jūs sukurtumėte darnų santykį. Vyrui pasilieka jo atsakomybė už jo veiksmus. Iš Jūsų laiško motyvacijos iš vyro pusės imtis kažkokių pokyčių neįvardinote. Norisi kelti klausimus: kaip vyras mato Jūsų šeimyninę situaciją ir problemas, apie kurias Jūs kalbate? Kaip jis mato šeimyninių santykių eigą? Ką jis gauna ir ko netenka prisidėdamas prie tokių santykių puoselėjimo? Svarbu iš tikrųjų suprasti jo poziciją, pabandyti išgirsti, suprasti, kokie jo poreikiai nėra patenkinami ir dėl ko jis elgiasi su Jumis taip, kaip aptarėme anksčiau? Kaip Jūs manote ar Jūsų vyras taip elgiasi iš stiprybės ar iš silpnybės? Ar nuoširdžiai pagalvojusi Jūs tikite, kad jausdamasis stiprus savo viduje vyras Jus žemintų prieš draugus ir terorizuotų šeimos narius? Galbūt pasistengus suprasti savo vyro poziciją Jūs atrastumėte būdų, kaip Jūs galite stiprinti jo vertę, kaip vyro, tėvo, šeimos nario, kad jam nereikėtų kelti savo savirgarbos žeminant aplinkinius. Verta su vyru aptarti klausimą, kaip jis nori matyti šeimą, žmoną, dėl, kurios norėtų stengtis, rūpintis. Ieškoti būdų, kaip jūs abu galite kurti darną ir laimę šeimoje. Santykiai Jūsų abiejų atsakomybė. Svarbu, kad neprisiimtumėte per daug atsakomybės ten, kur yra kito žmogaus teisė ir pasirinkimas vienaip ar kitaip elgtis.
Taip pat svarbu paminėti psichologo konsultacijų galimybę. Kartais pokyčiams įgyvendinti reikia palaikymo ir erdvės, kur galime kartu su specialistu susivokti savo jausmuose, mintyse ir ieškoti tinkamiausių būdų, kaip elgtis, kad gyventi būtų gera.
Šiltai,