kūno resursai nerimui mažinti

Su nerimu susiduria neretas iš mūsų, o kai kurie atkeliauja ir į psichologo kabinetą ieškoti būdų, kaip sau padėti.
Studijuodama integruotą kūno ir judesio terapiją nuolatos plečiu savo nusiraminimo ir vidinių resursų bagažą. Šiandien pasidalinsiu keletu iš jų.

Pastebėjau, kai aš nerimauju aš prarandu viso kūno sąmoningumą, ir susitelkiu tik ties galva. Paprastai tariant "aš bunu galvoje". To pasėkoje nerimas tik didėja, minčių ratas sukasi vis intensyviau, galvoje chaosas, neįmanoma realybės matyti aiškiai ir priimti tinkamus sprendimus tolesniems veiksmams, norisi bėgti, kažko imtis, kad tik tas nerimas sumažėtų. Beje kartais aktyvi fizinė iškrova, ar nerimo energijos "įdarbinimas" irgi yra sprendimas, bet šiandien ne apie tai.

Kai pajaučiu, kad kyla nerimas ir atsiranda tendencija “iššokti iš savęs”, aš valingai grąžinu dėmesį atgal į kūną. Kūno ir judesio terapija siūlo pasitelkti resursus glūdinčius mūsų kūne. Šiandien kalbėsiu apie kvėpavimą ir ryšį su atrama – žeme, lova, kėde, juk mes visada į kažką remiamės ir niekada nekybome ore. 🙂

Tad, kai pastebiu, kad nerimauju, mano kvėpavimas tampa paviršutiniškas, nenustygstu vietoje, o mintys bombarduoja – aš nukreipiu dėmesį į savo pėdas, pajaučiu pagrindą po kojomis. Tada pajaučiu ir kitas kūno dalis, kurios liečiasi su sofa (jeigu sėdžiu). Mane tai “nuleidžia ant žemės”. Aš suprantu, kad šią akimirką esu čia ir turiu save, esu savyje. Taip pat nukreipiu dėmesį į kvėpavimą, kurį laiką seku jo judėjimą. Nuskanuoju visa kūną ir įsisąmoninu, kokius pojūčius dar galiu aptikti. Pastebiu įsitempusį žandikaulį, – atpalaiduoju- pastebiu koks pojūtis, kai mirksi akys, kutena kaklą, šiurpuliukas nuvilnija per nugarą.

Taip pat gali pabandyti atsigulti ant grindų ir sąmoningai, stebint savo pojūčius, kietas grindis po savimi, pagulėti.

Tai yra resursai, visada esantys su mumis ir galintys per kelias akimirkas įnešti ramybės ir vidinio stabilumo bei saugumo jausmą. Kviečiu išbandyti!