JUDESYS - KELIAS Į VIDINĘ ŠVENTOVĘ

Į judesį žengiu, kaip į šventovę. Atsargiai, įsiklausant. Žengiu į nežinomybę. Siūlau savo pažeidžiamumą, mainais į tiesą. Tiesą, kuri gyvena manyje. Mano jausmų, minčių, pojūčių, išgyvenimų tiesą. Kartais nepastebiu to ką jaučiu ir kas man svarbu, nusisuku nuo to. Tada tai prabyla sapnais, emocijų proveržiais, įkyriomis mintimis, pasimetimo jausmu ar tiesiog nepasitenkinimu gyvenimu.
 
Ir pirmas žingsnis yra susivokti -  kur dabar esu. Užsimerkiu ir duodu sau laiko ir erdvės išbūti ten, kur šiuo metu man reikia. Man tai yra labai intymus susitikimas su savimi. Tiek kiek meilės ir atjautos turiu, tiek giliai galiu nueiti į save ir priimti. Leidžiu išgirsti mano kūne kylantį impulsą judėti. Judu be muzikos. Klausau savo vidinio ritmo. Judu be išankstinio žinojimo kaip mano judesys atrodys ir be apmąstymo bei vertinimo, ką tai reiškia. Šiame susitikime aš leidžiu sau nesuprasti, aš tenoriu patirti ir išgyventi tai savo kūnu. Leisti sau per judesį ir garsą išreikšti baimę, pasimetimą, liūdesį, nusivylimą bejėgiškumą, pyktį, skausmą arba džiaugsmą, įsimylėjimą, dėkingumą. Aš pagaliau susitinku su tuo, pagaliau nebėgu nuo savęs „tokios“, kurios dažnai nenoriu matyti. Dabar aš renkuosi priimti ir pasilikti su savimi, kad ir ką aš išgyvenčiau. Likti su savimi ir už save.
 
Iš judesio aš išeinu nurimus. Priėmimas savęs atneša vidinę taiką. Aš jaučiuosi stipresnė, nes suvokiu save, savo jausmus, pojūčius, norus. Jaučiuosi saugesnė savyje ir labiau sau pakankama. Suvokiu, kaip šią akimirką gyvenimas reiškiasi per mane ir leidžiu tam vykti. Aš labiau atsipalaidavusi ir pasitikinti.  Aš grįžau į ramybės uostą į savo vidinius namus.
 
Ir tikėtina, kad rytoj aš vėl išgyvensiu vidinius konfliktus, jausiuosi nepatenkinta ir priekaištaujanti sau bei gyvenimui. Aš nesmerkiu savęs už tai. Toks yra gyvenimo žaismas. Tikiuosi aš prisiminsiu pakviesti save ŠOKIUI.