kai dėmesys sugrįžta atgal į kūną

Būna taip, kad kai kurių jausmų sau neleidžiame, išgyventi ir įsisąmoninti - baimės, liūdesio, pykčio, kaltės, gėdos ar kitų. Tokiu atveju mes pradedame vengti jų įvairiausiais būdais: bėgame “užsimiršti” į priklausomybes, nesibaigiančius darbus, nuolatinį bendravimą ir “kažko svarbaus” veikimą, kad tik neišgirsčiau, kas ten mano viduje tūno ir seniai laukia dėmesio. Manau, kad galiausiai kažkas žmogų sustabdo. Žmones, su kuriais aš dažnai susiduriu darbe, sustabdo nerimas, depresija. Tai ypatingas laikas, kai mūsų vidus jau nebegali laukti, kol užsiimsime išoriniais “neatidėliotinais” dalykais ir pagaliau atsigręšime į save ir pradėsime būti sąžiningi sau. Tas pats kūnas priverčia stoti akistaton su savimi, nes tiesiog nebeeina ten kur ėjo anksčiau, serga, neturi energijos, arba kaip tik neįsisąmoninta energija virsta nerimu. 
​
Kai mes vengiame išgyventi savo jausmus, mes atsiribojame nuo savo kūno, nuo pojūčių ir dažnai  "persikeliame gyventi į galvas”. Kuo mažiau leidžiame sau jausti, tuo aktyviau veikia protas. Dažnai žmonės sakosi, gyvenantys “tik galvoje”,  o kas vyksta likusiame kūne neaišku, na nebent ką nors skauda, tada jau ir ta kūno dalis leidžia žinoti apie save. Manau, skausmas yra puikus mūsų kūno signalas, grąžinantis mūsų dėmesį atgal į vidų. Ačiū jam.

Kai vedu kūno ir judesio terapijos užsiėmimus, kviečiu žmones pastebėti, kokia yra kūno realybė, kokie pojūčiai, kokios kokybės ten gyvena, kaip kūno būklė atspindi emocinę būseną, kokie yra poreikiai ne tik fiziniai, bet ir psichologiniai, emociniai, kuriuos galima išgirsti susitelkus į kūną. Žmonės pradėję sutelkti dėmesį į kūną susitinka su emociniu pasauliu, nes mūsų neišgyventi jausmai, kurių vengėme vis dar slypi įvairiose kūno sistemose. Kai pradedame stebėti skirtingas kūno vietas, kvėpavimą, pasitelkiant prisilietimą ar judesį - gali iškilti prisiminimai, asociacijos, situacijos, turinčios emocinį krūvį. Kartais tai žmones gąsdina, neveltui tiek laiko buvo vengta susitikimo. Ir beabejo, mes turime pasirinkimą susitikti su tuo ar ne, galbūt iš tiesų dar ne šiandien, tačiau tai jau yra sąmoningas pasirinkimas pvz. šiandien aš dar jaučiuosi nepajėgi susitikti su savo skausmu ir renkuosi atsitraukti, bet žinau, kad jis ten yra, pripažįstu jį ir sugrįšiu, kai jausiuosi stipresnė. 

Pagal mūsų psichiką susiformuoja kūnas, laikysena, judėjimo modeliai. Kai per užsiėmimus darome naujus, konkrečiam žmogui nebūdingus, neįprastus judesius - gali kilti emocijos, kadangi kūno poza per kažkurį laikotarpį (visiems skirtingai - savaites, mėnesius, metus) susiformavo taip, kad žmogus nejaustų tam tikrų jausmų. Tokiu būdu kūnas tampa rigidiškas, sustingęs, įsitempęs. Bet ir šioje situacijoje jis yra mūsų ištikimiausias draugas, net kai skauda ar yra įsitempęs, jis taip prisitaiko, kompensuoja, sąveikauja su mūsų psichika ir daro viską ką gali geriausia, kad mūsų sistema veiktų, kad mes išliktume. Tuo tarpu, kai mes turime galimybę ir pasirenkame pažadinti daugiau judesių laisvės, tuo pačiu pasižadina ir jausmai. 

Sutelkimas dėmesio atgal į kūną tai lyg  sugrįžimas į savo "vidinius namus", iš kurių kažkada pabėgome. Tuomet gali prasidėti “tvarkymosi darbai”. Tam, kad galėtume tvirčiau, saugiau jaustis savo kūne, savyje, pirmiausia turime susitikti su kiekvienu "vidiniu svečiu” ir užbaigti su juo reikalus. Tikslas yra tuos sunkius išgyvenimus priimti, susitaikyti, pasimokyti ir integruoti į savo patyrimą. Tuomet tas visas sunkumas, kuris slėgė krūtinę,  trukdė kvėpuoti, kūrė nesibaigiančius minčių ratus galvoje arba kaip tik, atėmė energiją, motyvaciją, norą gyventi ir t.t. - pamažu pradeda mažėti. Tikrai po truputį, nes tai yra ilgas procesas. 

Kūnas niekada nemeluoja, jis akimirksniu gali mus grąžinti į “čia ir dabar” būseną. Tiesiog pastebint kvėpavimą, pastebint kokie pojūčiai kūne vyksta. Jis atspindi psichikoje vykstančius dalykus, tai yra nuostabus sąjungininkas padėsiantis mums gyventi ištikimiau sau, jeigu mes išgirsime, ką jis sako. 

Jeigu norime būti sąmoningi savo emocinių išgyvenimų atžvilgiu mes “pasiliekame kūne”, reiškia, dėmesiu nepabėgame nuo to, kas vyksta "čia ir dabar." Ką aš jaučiu emociškai šioje situacijoje, kokios kyla mintys, kaip tai atsispindi kūne. Tokiu atveju mes išgyvename savo jausmus, sutinkame jausti tai, kas jaučiasi. Galime sąmoningai suvokti, ką šis jausmas man sako, kokią žinutę praneša ir kokį veiksmą jis mane kviečia daryti toliau ištikimybės sau kelyje.