 Didžiausia dovana, kurią žmogus man gali duoti yra jo besąlygiškas buvimas pilnu dėmesiu su manimi. Kai susitikime su žmogumi jaučiu, kad aš turiu erdvės išgirsti save, suprasti ką jaučiu ir tuo pasidalinti su kitu. Kai galiu turėti tiek laiko kiek man reikia, kol išgryninsiu ką noriu pasakyti arba patylėsiu kartu. Kai jaučiu, kad mano žodžiai palietė kito žmogaus širdį ir jis išgirdo „kur aš esu“. Kai jis nesistengia kažkaip manęs „išgelbėti“, patarti, pakeisti, o tiesiog ateina su manimi pabūti ten, "kur aš esu". Aš įsileidžiu jį į savo patyrimą, ten kur jaučiuosi labai pažeidžiama ir tuo pačiu labai gyva. Kai žmogus pasidalina savo patyrimu, kuris jam kyla mano akivaizdoje, būnant su manimi, klausant, jaučiant mane. Kai jis įneša savęs tikro į mūsų esamą akimirką. Tada jaučiu, kad ir jis yra pažeidžiamas.
Tai aš vadinu susitikimu. Man tai yra apie buvimą čia ir dabar. Jaučiu, kad toks santykis man yra gydantis, nes tokiame buvime yra daug meilės. Ji ir gydo, apgaubia, priima, maitina, ramina. Po tokio susitikimo mes abu išeinam pasikeitę. Nesvarbu ar aš esu klientė ar terapeutė ar draugė. Mane toks santykis praturtina. Kito žmogaus nuoširdus, autentiškas buvimas su manimi sustiprina mano vidinį buvimą su savimi. Jo priėmimas, palaikymas moko mane palaikančiai būti su savo visais jausmais, visom asmenybės dalimis vis giliau, ir plačiau. Aš išeinu stipresnė, ramesnė ir labiau mylinti. Visa tai jau yra manyje visada, bet kartais debesys apniaukia dangų ir nematau saulės. Gyvas dėmesingumas padeda atsigręžti į save ir pamatyti tą šviesos, gyvybės, meilės šaltinį, kuris nuolatos šviečia mano širdyje. Iki susitikimo,
0 Comments
Leave a Reply. |
