Mano vidiniai namai

Aš atradau namus savyje. Per meditaciją, per psichoterapiją, per tikrą autentišką susitikimą su kitu žmogumi. Ir iš tiesų tai ko ilgai ieškojau randu savyje kiekvieną akimirką, kai nusprendžiu grįžti. Daug kartu girdėjau, skaičiau apie tai, kad laimė yra viduje ir gali būti pasiekiama „čia ir dabar“ tačiau šiandien aš esu apdovanota gyvu patyrimu savo „vidinių namų“ ir tai tampa mano vidine tiesa. Tas vidinis žinojimas lyg švyturys naktį, gali mane "grąžinti namo" iš įsitrigimo proto labirintuose ar jausmų jūrose.
​
Mano dėmesys nuolatos kažkur nukreiptas, dažnai į išorinius dalykus, kuriuos galima palyginti su laivais. Laivai paplaukioję grįžta į uostą, tad ir aš savo dėmesį susigrąžinu į savo vidų, savo esmę. 

Kai grįžtu dėmesiu į save aš pastebiu, kad jau dabar manyje yra ramybės, meilės ir pakankamumo kokybės, man nereikia niekur jų siekti, nusipelnyti ar „kažkuo tapti“. Tai jau yra. Tai mane atpalaiduoja.

Kai aš esu savo „namuose“ aš dar aiškiau pajaučiu visus gyvenimo skonius, kurie atsiveria kasdien. Pastebiu jausmus, kurie ateina pas mane, pojūčius, kuriuos jaučia mano kūnas. Aš galiu sau leisti priimti ir tiesiog išgyventi liūdesį, kaltę, pyktį, gėdą, pasididžiavimą, džiaugsmą, entuziazmą, smalsumą ir visa kitą ką žodžiais sunku įvardinti. Tai yra erdvė, kuri mato visa ko kintamumą, nepastovumą ir leidžia tam būti bei praeiti, neįsikimbant.

Kai esu „vidiniuose namuose“ aš jaučiu lyg pats gyvenimas tekėtų per mane. Jaučiuosi pilna patyrimo ir norisi dalintis tuo su kitais.  Aš aiškiai suvokiu „kas esu“ ir „kas nesu“, ką jaučiu ir ko nejaučiu, ko noriu ir ko nenoriu. Man tai yra apie ištikimybę sau ir apie ėjimą savo gyvenimo keliu. Tai „kas aš esu“ išreiškiu per žodžius, kūno judesius, laikyseną, per bendravimą ir santykius su žmonėmis, per darbus ir veiklas. Aš labiau galiu būti procese, o ne tik siekti rezultato. Man tampa malonu gyventi kiekvieną akimirką.
 
Tačiau netgi jeigu šią akimirką jaučiuosi esanti savo „vidiniuose namuose“ nereiškia, kad tai truks amžinai.
Aš ir toliau turiu teisę pasiklysti, palikti savo vidinės pilnatvės uostą ir vėl ieškoti jos išorėje, veiklose, žmonėse.
Turiu teisę pamiršti apie manyje glūdinčius mane stiprinančius resursus ir po to vėl juos atrasti.
Turiu teisę susitapatinti su bejėgiškumo, apatijos, liūdesio ar kitu jausmus ir kentėti.
Turiu teisę pamiršti apie tai, kad tikiu savimi ir gebu sukurti tai ko mano širdis trokšta.
Turiu teisę jaustis nelaiminga ir nepatenkinta.
Turiu teisę kaltinti aplinkinius dėl savo jausmų.
Turiu teisę permesti atsakomybę už savo gyvenimą kitiems.
Turiu teisę jaustis silpna.
Nes visa tai yra MANO gyvenimo kelias ir per savo gyvenimo patirtis aš mokausi. 
 
Aš leidžiu sau turėti tokias teises ir savęs nesmerkti bei neteisti jeigu aš išgyvenu anksčiau aprašytus dalykus. Tai, kad aš priimu save visokią mane išlaisvina ir atpalaiduoja. Man tai yra apie užjaučiantį, empatišką, artimą santykį su savimi. Apie tai, kad aš nieko savyje nenuneigiu ir neatsisakau, visos mano asmenybės dalys turi teisę būti ir aš jas priimu su meile. Kaip prieš 2000 metų pasakė romėnų dramaturgas Terencijus „Aš esu žmogus ir tegu niekas žmogiška nebūna man svetima“.
 
Kuo labiau priimu save tuo artimesnė jaučiuosi kitiems žmonėms. Santykyje su kitu žmogumi aš labiau galiu priimti, pabūti ir palaikyti ten kur jis yra. Dažnai tiek mums ir reikia, kad po truputį grįžtume į savo „vidinius namus“.   
 
Vėliau parašysiu apie „raktus“, kurie gali padėti dažniau grįžti į „namus“.  

---