SUSITIKIME!

Kai susitinku su kitu žmogumi fiziškai, nebūtinai iš tiesų susitinku vidumi. Tikiu, kad dauguma esame tai patyrę. Kartais pabendravus su žmogumi jaučiuosi, kad nebuvau pamatyta, iš tikrųjų išgirsta ir išsiskyrusi toks vidinio vienišumo jausmas, dėl to, kad nesusitikom.
Tyrinėju save. Ar iš tikrųjų gebu klausyti nuoširdžiai? Ar galiu pasiūlyti savo buvimą kitam žmogui, ar galiu duoti erdvę kito žmogaus pasauliui išsiskleisti mūsų santykyje, čia ir dabar. Suprantu, kad ne visada taip galiu, kartais neturiu resursų. Priimu, kad man kartais taip yra ir kad tai nuolatos kinta, auga, bręsta, kaip ir aš. Jaučiu, kad toks susitikimas man labai intymus, netgi šventas, nes tokioje erdvėje gali atsiverti širdys. Tam reikia drąsos pasidalinti savo pažeidžiamumu su savimi ir kitu. Tam reikia atjautos pirmiausia sau, kad galėčiau pažvelgti į savo vidų priimti tai, kas ten vyksta ir kaip dovaną įteikčiau kitam.
Kai nuoširdžiai gebu pasidalinti savo vidine tiesa, aš praturtėju, nes, kad tai įvyktų, aš turiu pasakyti “Taip” savo jausmams, mintims, patyrimui. Tai man yra meilės sau gestas. O jeigu kitas žmogus gebėjo priimti dovaną ir širdimi ją išgyventi – mes sukūrėme širdžių ryšį. Be abejo tam, kad kitas žmogus tą dovaną priimtų tai pakvies jį susitikti su savo pažeidžiamumu, su savo jausmais.
Su kitu galiu susitikti tik tiek, kiek esu susitikus su savimi. Su kitu galiu sukurti tokį ryšį, kokį turiu su savimi.
Meilės visiems!